I. Lošimai: globalios industrijos portretas šiandien

Šiais laikais azartiniai lošimai skirstomi į dvi pagrindines grupes: antžeminius ir nuotolinius (virtualius arba angl. online gambling). Tradicinės ir pagrindinės antžeminių lošimų rūšys yra šios: kazino (lošimų namai, kuriuose dažniausiai lošiami stalo lošimai ir veikia neribotų statymų lošimo automatai), lošimų automatų salonai, lažybos ir loterijos. Kazino nuo lošimų automatų salonų skiriasi statymo dydžiais, laimėjimų sumomis, organizatorių pajamomis ir rizikomis priklausomybei. Toks skirstymas yra sąlyginis, nes priklauso nuo reguliavimo, pavyzdžiui, – kai kurių loterijos bilietų atsakymus žaidėjas gali sužinoti tą pačią akimirką (momentinės loterijos), tačiau žaidimo amžiaus cenzas kai kuriose šalyse yra nuo 16 metų, kai visų kitų lošimų – 18 ar 21 metai. Visos antžeminių lošimų rūšys siūlomos ir nuotoliniuose žaidimuose, kurie šiuo metu visame pasaulyje auga ypač greitai (palyginus su antžeminiais žaidimais) dėl didelio prieinamumo, patrauklumo, lošimo greičio, investicijų į reklamą apimčių ir kt.

Pasaulio lošimų pramonė patiria sparčią kaitą dėl technologijų plėtros, besikeičiančių kartų bei pandemijos. Prognozuojama, kad toliau stiprės lošimų skaitmenizacija, ypač augs lošimai mobiliuosiuose įrenginiuose. Visgi, ekspertai mano, kad virtualioje aplinkoje nuotoliniai lošimai nepakeis ar neišstums gyvai vykdomų lošimų, kadangi abiem atvejais kuriama skirtinga dalyvaujančių asmenų patirtis. Tačiau skaitmenizacija ir spartus nuotolinių lošimų augimas atneša daug iššūkių – jie veikia pramonės struktūrą ir vartotojus, reikalauja reguliuojančių institucijų dėmesio.

Azartinių lošimų pramonė laikoma reguliuojamos ekonomikos sektoriumi, kuris priklauso nuo valstybės reguliavimo sprendimų. Sektorių tiesiogiai veikia valstybių noras ir gebėjimai reguliuoti lošimų veiklą – nustatant atskirų lošimų rūšių reglamentus, susiejant juos su tinkamu vartotojų finansiniu ir psichologiniu saugumu, saugant vartotojus nuo galimų neigiamų socialinių padarinių. Tinkamas lošimų rinkos reguliavimas patenkina gyventojų pasirinkimą ir norą žaisti azartinius žaidimus, užtikrina valstybės pajamas, surenkamas iš mokesčių, darbo vietų kūrimą, padeda sukurti sąžiningą ir atvirą sistemą vartotojams, mažina nusikalstamumą, valdo socialines rizikas, apsaugo nepilnamečius, užtikrina lošimų verslo skaidrumą.

Europos Komisija lošimus priskiria paslaugų sektoriui, kurio veikimo principas yra grindžiamas laisve steigtis ir teikti paslaugas. Valstybės narių reguliavimo sistemos turi atitikti ES teisę, nors valstybėms narėms suteikiama laisvė nustatyti su lošimais susijusius tikslus ir priimti juos pasiekti leidžiančius sprendimus. Valstybės narės nustato reguliavimo politikos tikslus, išsamiai apibrėžia apsaugos lygį, tačiau kartu turi užtikrinti atitiktį ES teisės, vidaus rinkos principams ir taisyklėms.

Vyraujantys reguliavimo, visuomeniniai ir technologijų iššūkiai, susiję su lošimais negali būti tinkamai vykdomi ES valstybėms veikiant atskirai. Pastaruoju metu nuotoliniai lošimai susilaukia daug aukščiausio lygio ES institucijų dėmesio dėl jų tarpvalstybinio pobūdžio bei technologinių galimybių. Tik nacionalinėmis priemonėmis neįmanoma suteikti vartotojams veiksmingos apsaugos tiek dėl internetinės aplinkos, tiek dėl dažnai valstybių ribas peržengiančių nuotolinių lošimų pobūdžio.

Galima išskirti dvi pagrindines Europos valstybių reguliavimo politikos strategijas: valstybinė monopolija arba licencijavimas / diversifikavimas. Ekspertai išskiria ir trečią variantą, kai valstybės reguliavimas negali būti priskirtas nei vienai, nei kitai grupei. Prie tokių valstybių jie priskiria ir Lietuvą (Nikkinen, 2014).

Lentelė Nr. 1.

Dažnai teigiama, jog monopolinė lošimų reguliavimo sistema yra pasenusi ir nesuteikia galimybės vystytis ir konkuruoti verslui. Be to, kai kurių mokslininkų teigimu, nacionalinių monopolijų taikymas gali skatinti nelegalių azartinių lošimų rinkos augimą. Nepaisant to, Europos šalyse loterijoms dažnai taikomas monopolinis reguliavimas, kai išskirtinėmis teisėmis valstybiniai ar atrinkti privatūs loterijų operatoriai organizuoja nacionalines loterijas. Šioms, garantuotą pelną gaunančioms bendrovėms, kartu nustatoma prievolė remti valstybėms svarbius projektus sporto, kultūros, meno ir kt. srityse.

Lošimų reguliavimo diversifikavimas – sisteminė priemonė kontroliuojanti probleminio lošimo mastą. Parametrinis (t. y. lošimų savybių, parametrų) reguliavimas, reikalavimų jiems išskaidymas mažina probleminių lošimų ir socialinių pasekmių riziką.

Ekspertai pažymi, kad esminis valstybinio azartinių lošimų reguliavimo atskaitos taškas turėtų būti atsakingas lošimas (angl. responsible gambling). Atsakingas lošimas – tai toks azartinių lošimų paslaugų teikimas, kai siekiama valdyti socialinę riziką, kuri susijusi su paslaugų vartotojams ir kitoms su azartiniais lošimais susijusioms grupėms.

Mažiau rizikingų lošimų (loterijų, automatų su ribotais statymais ir kt.) atveju, ekspertai rekomenduoja (Bühringer, 2007) taikyti mažiau intensyvų prieigos ribojimą, tačiau stipriai riboti lošimo parametrus. Lengvai prieinami, bet ribotų lošimo parametrų lošimai valstybės lygiu turėtų būti traktuojami kaip viena iš kasdienio laisvalaikio praleidimo formų. Nėra tikslinga šių lošimų vartotojų asmenų identifikacija ar geografine prasme ribojama prieiga. Tuo pat metu priimant sprendimus dėl tokių lošimų parametrų (pavyzdžiui, statymų ar laimėjimų ribų) rekomenduojama atsižvelgti į valstybės gyventojų skirtingų formų laisvalaikiui išleidžiamas vidutines pinigų sumas.

Visų tipų lošimų paslaugų teikėjai turėtų siekti kuo anksčiau atpažinti probleminio lošimo situacijas. Rekomenduojama visoje valstybėje vykdyti probleminio lošimo stebėsenos ir greito reagavimo programas, kas 3–5 metus atlikti reguliarius ir sociologijos požiūriu validžius bei reprezentatyvius probleminio lošimo paplitimo tyrimus, kuriems valstybė turi skirti reikalingą finansavimą. Tokios priemonės leistų identifikuoti reguliavimo spragas, laiku jas ištaisyti.

Valstybės gaunama nauda turtina valstybę ir visuomenę, tačiau lošimų reguliavimas turi subalansuoti naudą valstybei ir valdyti socialines rizikas visuomenei.